Interviu su L'Officiel Mada redaktoriumi Arnoldu Remeika

arnoldas-remeika-bomberis-lofficiel-mada

Kad jūs būtumėte geras herojus žurnalistų rengiamoms naujienoms, pirmiausiai reikia suprasti, kaip dirba ir ko nori žurnalistai. Dėl to pradedame ir interviu ciklą su spaudos atstovais - paprašėme juos papasakoti apie savo darbą ir pasidalinti patarimais, ką reikėtų daryti jums, norint sudominti žurnalistus. IR, žinoma, ko šiukštu nedaryti. Pirmasis pašnekovas - žurnalo "L'Officiel Mada" vykdomasis redaktorius. Ką tik pristatęs savo pirmąjį žurnalo numerį, Arnoldas savo darbu skelbia apie vienintelio Lietuvoje mados žurnalo atsinaujinimą. Kaip patekti į jo puslapius? Skaitykite toliau. Iš pradžių - šį interviu, o tuomet ir visą žurnalą "L'Officiel Mada".

Vardas, pavardė: Arnoldas Remeika

Pareigos: žurnalo „L‘Officiel Mada“ vykdomasis redaktorius, mados tyrinėtojas, mados projektų vadybininkas, žurnalistas, tinklaraščio www.bomberis.com autorius  

El. paštas: arnoldas@lofficiel.lt

Internete: www.facebook.com/arnoldas.bomberis

- Papasakok apie save bei tai, kaip vingiavo tavo profesinis kelias?

- Vingiavo tikrai, bet galiausiai viskas pradėjo dėliotis į savo vietas. Kadaise dar nežinojau kur mane visa tai nuves ir tiesiog priimdavau tokius gyvenimo ir karjeros sprendimus, kurie tą akimirką atrodė geriausi. Kiekvienas turime savo puzlį, tik reikia išlaukti, kol pasimatys dėlionė ar didesnė jo dalis.

Kai prieš penkiolika metų su anglų filologijos bakalauro diplomu uždariau LCC tarptautinio universiteto duris nė įtarti negalėjau, kad kada nors būsiu ten, kur dabar esu. Apie tai nesvajojau – svajojau gauti bet kokį darbą. Darbo nebijojau. Studijų metais Norvegijoje tekę ir ofisus siurbliuoti, ir vasarnamių tvoras dažyti. Nuėjau dirbti žurnalistu į miesto dienraštį „Klaipėdą“, kur praleidau net penkerius metus. Vėliau sekė septyneri metai viešųjų ryšių praktikos, tuo metu baigiau dar vienas studijas – turiu viešųjų ryšių magistro diplomą iš Vytauto Didžiojo universiteto. Galiausiai pasukau į madą, kuri šalia buvo visada ir tik laukė savo eilės: dirbau vieno sėkmingiausių lietuviškų prekių ženklų „Julia Janus“ tarptautinės plėtros vadovu, vysčiau savo asmeninį mados projektą „Bomberis“, galiausiai 2018 m. sausį pradėjau dirbti vieninteliame Lietuvoje mados žurnale „L‘Officiel Mada“. Esame didelės tarptautinės „L‘Officiel“ šeimos dalis – netrukus žurnalas švęs šimtmetį, o leidžiamas yra daugiau nei 30-tyje pasaulio šalių. 

- Papasakok apie savo darbą. Kaip atrodo kasdienybė, kokios tavo atsakomybės?

- Žurnalas turi savo gyvavimo ciklą, kuris stipriai diktuoja ir mūsų darbinio ir asmeninio gyvenimo ritmą. Pirmiausiai planuojame numerio temą, herojus, fotosesijas, straipsnius, bendrauju su autoriais, gryniname užduotis, sprendžiame organizacinius niuansus. Jau vien apie fotosesijos lokacijos pasirinkimą galima diskutuoti valandas. Tada seka medžiagos apdorojimas – redaguoju, renku nuotraukas, tikslinuosi, o dizaineris daro maketus. Kartu stebime, kaip dėliojasi galutinis žurnalo vaizdas. Nemažai laiko užima galutinio vaizdo šlifavimas – tobulybei juk ribų nėra, tiesa? Paraleliai planuojame numerio komunikaciją ir savo pranešimus socialiniuose tinkluose. Jeigu pasakyčiau, kad, dirbdamas prie aktualaus numerio, dar mažiausiai du numerius planuoju į priekį, ar nustebinčiau? Turbūt ne, bet leidyba išties yra labai dinamiškas verslas, kuriame reikia gebėti greitai adaptuotis prie aplinkybių, įvykių, žmonių. Užtat kai gaunu iš spaustuvės rezultatą, geresnio jausmo turbūt ir nebūna – jaudulio ir baimės mišinys. Juk vaikas jau gimė, o kas jeigu kitiems jis nepasirodys gražus ar protingas – toks, koks atrodo man pačiam?!   

- Kiek laiko turite parengti naujienoms?

- Kol kas orientuojamės tik į popierinio leidinio leidybą (leidžiame kas du mėnesius, šešis kartus per metus), bet dar šiemet planuojame prisijungti prie tarptautinio naujienų portalo www.lofficiel.co, o tada dinamikos neišvengiamai padaugės! Beje, du kartus per metus – pavasarį ir rudenį – leidžiame sezono tendencijoms skirtus leidinius, taip pat kelionėms skirtą „L‘Officiel Voyage“ ir interjerams dedikuotą „L‘Officiel Interjeras“. Taigi, „tuščių“ mėnesių belieka tik du. Tada galima planuoti atostogas! 

- Ar dažnai sulauki straipsnių idėjų iš PR agentūrų ar tiesiogiai iš brendų atstovų? Kas juose būna gerai?

- Nuolat. Tiek tiesiai iš ženklų, tiek iš jų atstovų. Turiu pripažinti, kad prekių ženklų tiesiogiai siunčiamos naujienos dažnai pateikiamos taip, kad aktualios jos atrodo tik patiems prekių ženklams, ypač tai pasakytina apie mažesnius brendus, kuriuose marketingo ir viešųjų ryšių funkciją neretai atlieka pats dizaineris. O juk dizainerių darbas yra kurti, tiesa? Tam, kad naujiena taptų įdomi platesnei auditorijai, ji turi būti tinkamai apdorota ir skaniai pateikta. Tuo ir užsiima viešųjų ryšių agentūros, kurios naujieną „įvynioja“ į tokį popieriuką, kuris atrodo skanus tiek žurnalistui, tiek redaktoriui, tiek skaitytojui. Bet tai, taipogi, nėra taisyklė. Yra ir labai blogų pijarinių pranešimų, kurie ne tik nesudomina, bet ir papiktina savo neprofesionalumu. Ypač keistai atrodo gramatinės ar stiliaus klaidos, nekokybiškos nuotraukos, „tuščios“ citatos, tiesiog nuobodus turinys, kuris skaitytojo niekaip nepraturtina.

Tai, kad išleista nauja kolekcija, dar savaime nėra naujiena, nebent tai padarytų tikrai plačiai žinomas prekių ženklas, kuris dėmesį patraukia vien jau savo vardu.

Lietuvoje tokio dėmesio gali tikėtis Juozas Statkevičius. Visiems kitiems dėl to dėmesio reikia pasistengti. 

- O kaip su kvietimais į renginius žiniasklaidai - kaip atsirenki, kuriuose dalyvauti?

- Kvietimų išties gauname nemažai, todėl tenka pasiskirstyti, kuris komandos narys kur keliauja ir ar tikrai ta kelionė verta sugaišto laiko. Visada sakau, kad beprasmiškai sugaištas laikas mus priartina prie mirties ir dar apvagia mūsų artimuosius, su kuriais tą laiką galėjome praleisti. Todėl tenka pasakyti „ne“, o kartais tiesiog neįmanoma visur suspėti, nors ir būna, kad praleidžiu įdomų renginį ar susitikimą su įdomiu žmogumi. Labiausiai gaila dėl laiko, sugaišto atėjus pasižiūrėti „kolekcijos“, kai tai viso labo ant kabyklos sukabinti penki niekuo neišsiskiriantys rūbai, kuriuos nesunkiai supainioji su kabykla svečių paltams pakabinti. 

- Kokią didžiausią klaidą daro žmonės, tikėdamiesi sudominti žiniasklaidą?

- Tikėjimas, kad siūlo įdomią naujieną, kai viso labo siūlo tik jiems patiems aktualią informaciją. Čia turiu paminėti ir dažnai padrikai surašytą pranešimą spaudai, netinkamas nuotraukas, bet kaip suraitytą kvietimą, o dar blogiau – raginimą įsidėti, nes čia esą ekskliuzyvas. Tas per didelis pasitikėjimas savimi ne visada atneša norimų rezultatų – aš jį traktuoju kaip neprofesionalumą ir dažniausiai čia mano pokalbis su tokiais žmonėmis baigiasi. Dažnai atbaido ir įkyrumas – leidyboje niekas niekam nieko neskolingas, nebent už reklaminį turinį sumokėti pinigai. Priešingu atveju siūlau atsistoti į eilę ir kantriai palaukti. Mandagus priminimas, ar nepamiršome jūsų naujienos, – tikrai nieko baisaus, bet trys skambučiai per dieną gali (ir dažniausiai iššaukia) priešingą reakciją, nei tikisi skambinantysis. 

- Kokios temos tave domina? 

- Redaktorių domina tos temos, kurios potencialiai galėtų sudominti leidinio, kuriame jis kuria turinį, skaitytojus.

Siūlau visada į naujieną žiūrėti iš skaitytojų pozicijos.

Kaip žinoti? Lavintis, plėsti akiratį, domėtis, skaityti, keliauti, bendrauti su žmonėmis. 

- Kada geriausias dienos/savaitės metas jums siųsti naujienas?

Laiškų gaunu be galo daug, jau nebesvarbu, kada jie įkrenta į pašto dėžutę. Neišvengiamai ateis ir jų eilė būti perskaitytiems. Šiaip rekomenduoju naujienų nesiųsti penktadienį popiet, nes žurnalistai irgi žmonės ir savaitgaliui artėjant apie darbą galvoja vis mažiau. Kai dirbau viešųjų ryšių srityje, penktadieniais popiet siųsdavome tas naujienas, kurių nenorėjome plačiai paskleisti. Dažniausiai tokiu laiku siunčiamos su krizėmis, neigiamais įvykiais susijusios naujienos, kurias įmonės privalo pateikti žiniasklaidai, bet norėtų, kad jos liktų kuo mažiau pastebėtos. 

- Kaip atrodo geras laiško pavadinimas?

Toks, kuris privers mane atidėti pietus ir dar kelias akimirkas likti prie kompiuterio. Trumpas, konkretus, su aiškia naujiena ir intriga – toks, koks galėtų vėliau tapti straipsnio pavadinimu. 

- O jeigu laiškas liko ignoruotas, ar verta tave bandyti įtikinti telefonu?

- Kai darbo tempas toks įtemptas, skambutis gali labai suerzinti. Momentais, kai skambinti gali tik mama ar kaimynas, ir tai tik jeigu kažkas labai rimto atsitiko, skambutis su priminimu apie neperskaitytą laišką gali visiems laikams užverti duris į redakciją. Todėl siūlau parašyti elektroninį laišką ir dar kartą pasiteirauti, kada galima tikėtis atsakymo. Ir ginkdie neieškokite žurnalisto kontaktų Facebooke – palikite mums bent vieną erdvę privatumui, nebent esate susitarę, kad socialinius tinklus naudosite darbo reikalams. Laikais, kai elektroninio pašto adresą turi visi pasaulyje, tai yra tobula priemonė darbiniams reikalams spręsti. 

- Ar turi kontaktų “juodąjį sąrašą”? Ką jokiu būdu negalima daryti su tavim dirbant?

- Save laikau profesionaliu žmogumi, tą galėtų patvirtinti visi su manimi dirbę ir dirbantys žmonės (bent jau norėčiau taip manyti), todėl net jeigu toks sąrašas ir yra, apie jį žinau tik aš pats. Stengiuosi išlikti objektyvus, bet pripažinsiu, kokie žmonės turi mažai šansų – nemėgstu familiarumo, spaudimo, dramatiško elgesio darbinėje aplinkoje. Pakeltu tonu su manimi kalbėjęs ar mane aprėkęs (o taip irgi būna) žmogus vargu ar kada susigrąžins mano tikėjimą jo profesionalumu.   

- Koks yra didžiausias mitas apie tavo darbą? 

- Filmas „Ir velnias dėvi Pradą“ yra puikus šaržas, bet nereikia jo priimti už gryną pinigą. Taip, Mirandos Priestly herojė sukurta remiantis amerikietiškojo „Vogue“ redaktorės Annos Wintour asistento memuarais, bet tai tiek vienas iš atvejų. Gyvenime esu sutikęs puikių pavyzdžių, kai mados leidinio redaktorius yra ne tik profesionalus, bet ir toks, į kurį norėtųsi lygiuotis visomis kitomis prasmėmis. 

Linos Martinkėnaitės nuotr.